Galima teigti, sėkmingai sugalvotas ir įgyvendintas projektas surengti regatą vidurvasarį (gaila, kad tik pagal pasakymą, ne pagal orą), ir dar naktį. To įrodymas - nemažas, tiksliau, jau tradicija tampantis daugiau nei dešimties jachtų būrys, bei dar kelios, prisižadėję, tačiau nestartavę - tegu objektyvios priežastys jas pateisina.
Startas, kaip ir numatyta, - 21,30. Vėjo, kaip nesitikėta - vos-vos... Žiūrėdami toliau į ateitį, pasikeliam naują stakselį, skirtą silpniems vėjams, remdamiesi "geriau mažas, bet naujas ir pritaikytas, nei senas 4 kvadratais didesnis" filosofija, ir, rodos, neprašaunam - pagal visų jį mačiusių nuomonę, "stovi gerai, o kaip traukia, matysim finiše". Kadangi gana ilgą laiką buriavom laviruote ar beidevindais, tai stakselis pasiteisino su kaupu - ir greičio, ir aukščio atžvilgiu: jei "Lady L" pabėgo nuo starto, ir galima sakyt, tiek ją ir tematėm, tai "Marius BMW" mus aplenkė tik vėliau, už gero pusvalandžio, "Tojana" apskritai tik grįžtant iš Nidos, o "Litas" to taip ir nesugebėjo padaryt, nors porą kartų jau buvo grėsmingai priartėjęs. Žodžiu, už Kiaulės Nugaros vėjas pradėjo stiprėti, atsirado normalus greitis, ir prasidėjo tikras sportinis buriavimas. Pagal visas tradicijas, laviruojant prie Juodkrantės, vienoj vietoj vos lietėm seklumą, bet staigiai suvendavę ir truputį užsivertę laivą į pavėjį, lengvai nuo jos nulipom. Tiesa, reikia "pagirti" VĮ Vidaus Vandenų Kelių Direkciją - iš jų internetinio puslapio paimtas bojų koordinates galima perduot tiesiai Susaninui į rankas, bet apie tai vėliau.
Artėjant prie Rotmano darėsi aišku, kad kursas pilnės kokiais 15 - 20 laipsnių, ir kad stakselis darysis per mažas - priimamas sprendimas keisti jį didesne bure; keliam genują Nr.2, atkrentam, ir pradedam plaukti ~6 ir daugiau mazgų greičiu. Bet ir vėl - artėjant prie Pilypo, vėjas truputį kyla, stabilizuojasi, ir vėl matom, kad burė laviruotei bus per didelė, dar kartą keičiam, dabar jau į kovinį vidutinių ir stipresnių vėjų stakselį. Manevras vėl pasiteisina - laivas švelniai ir greitai eina per naktines bangas, artėdamas prie Nidos švyturio, įgula kantriai sėdi ant borto, periodiškai žvilgčiojam į kompiuterio monitorių, stebėdami savo trajektoriją ir "naviguodami" link kito ženklo. Jau esant nebe toli Neringos kranto ir suvendavus, plaukiant dešiniu halsu, švelniai ir lengvai, bet užtikrintai, esame sustabdomi - tinklas, be vėliavėlių, be plūdurų; kaip buvo sakyta - "kaip į vatą". Tačiau kol surandam futštoką, kol susiruošiam išsivadavimo operacijai, laivas pats išeina... jau rodos, kad normą įvykdėm - viena sekluma, venas tinklas, aušra ant nosies, gal pakaks? Bet kur tau - už kelių minučių šūksnis "Tinklai, vendas!", ir bekompromisės įgulos šaunumo įrodymas - laivas sukasi, stakselio šotas atleidžiamas, pertempiami bakštagai, visi sėkmingai perbėga į naują antvėjinį bortą, ir suvenduojam vos keli metrai nuo tankios ir painios plūdurų ir tinklų voratinklio raizgalynės, į kurią, matyt, būtume sėdę rimtai. O čia jau lyg ir ženklas kurse - ruošiamas spinakeris, nes pirmaujantys laivai drąsiai ir greitai su jais plaukia, negalim ir nenorim jiems nusileist. Bet čia ir išplaukia žymusis Susaninas iš vidaus vandenų direkcijos - nors einam "pagal kompiuterį", boja, pasirodo, yra kokiais 300-400 metrų kitoj vietoj, nei nurodyta... Krentam, atsileisdami bures, ir praradę porą minučių, bet pikčiausia - tarsi patys apsirikę. Tiek to, keliam spinakerį, ir važiuojam - tuo metu pradeda švisti, prie Nidos buvęs fordevindas ir 3 m/s pamažu, Neringos kranto linijos dėka keičiasi į bakštagą, vėjas, tolstant nuo kranto, taip pat atgyja, už įžymaus Bulvikio rago pradedam važiuoti nuostabiai gražiai - laivo diferentas gražiai paskirstytas, nosis kiek žemiau už transą, lengvas krenas į pavėjį, ir maksimalus išvystytas greitis 8,33 mazgo pagal lagą. Ir gaila, kad ta kranto linija vis sukasi, kursas vis aštrėja - taip smagu būtų tokiu bakštagu ir grįžti!..
Didįjį spinakerį išnešam iki buvusio povandeninių laivų uosto, toliau nebėra prasmės - per dažni bročingai ne kiek priededa, kiek atima greitį. Prieš jį nusileidžiant, vėl perkabinam stakselį į antrą genują, nes kursas visgi pilnas, nuleidžiam spinakerį, pasikeliam genują. Važiuojam toliau. Prie Kiaulės Nugaros - atvirkščias vaizdas - kursas vėl pilnėja. Norint išlaikyti konkurenciją, vėl reikalinga pavėjinė burė; šįkart keliam genakerį, nors kaip tapo aišku krante, galėjom ir AP spinakerį, mūsų mielą Kuzmyčių, pasikelti. Bet vis vien tai didesnė (dvigubai) burė už genują, todėl visai smagiai ir buriuojam su ja link finišo, kuris, Smiltynei užstojus vėją, artėja ne taip greit kaip norėtųsi, bet tikriausiai panašiomis kaip visiems sąlygomis. Finišuojam 7,24 ryte, ir, susižinojus konkurentų finišo laikus, lieka vienintelis klausimas - kokio ilgio distancija? Mat prieš pat startą keletas regatos dalyvių išreiškė nepasitenkinimą per ilga distancija, surinko parašus, ir nubalsavo, kad ji būtų trumpesnė, bet, kaip jau pas mus įprasta, kokio ilgio yra atkoreguotas maršrutas, niekas nesiteikė prasinešti. Visus klausimus ir abejones išsklaido per piet atsiųsta kolegų SMS žinutė - "Jūs pirmi... Sveikinam." Sveikinam ir jus, su prizine vieta, ir su gražia ir gera regata ir jos rezultatų atšventimu. 15 suaugusių 'baraka', pasirodo, išlaiko.
Startas, kaip ir numatyta, - 21,30. Vėjo, kaip nesitikėta - vos-vos... Žiūrėdami toliau į ateitį, pasikeliam naują stakselį, skirtą silpniems vėjams, remdamiesi "geriau mažas, bet naujas ir pritaikytas, nei senas 4 kvadratais didesnis" filosofija, ir, rodos, neprašaunam - pagal visų jį mačiusių nuomonę, "stovi gerai, o kaip traukia, matysim finiše". Kadangi gana ilgą laiką buriavom laviruote ar beidevindais, tai stakselis pasiteisino su kaupu - ir greičio, ir aukščio atžvilgiu: jei "Lady L" pabėgo nuo starto, ir galima sakyt, tiek ją ir tematėm, tai "Marius BMW" mus aplenkė tik vėliau, už gero pusvalandžio, "Tojana" apskritai tik grįžtant iš Nidos, o "Litas" to taip ir nesugebėjo padaryt, nors porą kartų jau buvo grėsmingai priartėjęs. Žodžiu, už Kiaulės Nugaros vėjas pradėjo stiprėti, atsirado normalus greitis, ir prasidėjo tikras sportinis buriavimas. Pagal visas tradicijas, laviruojant prie Juodkrantės, vienoj vietoj vos lietėm seklumą, bet staigiai suvendavę ir truputį užsivertę laivą į pavėjį, lengvai nuo jos nulipom. Tiesa, reikia "pagirti" VĮ Vidaus Vandenų Kelių Direkciją - iš jų internetinio puslapio paimtas bojų koordinates galima perduot tiesiai Susaninui į rankas, bet apie tai vėliau.
Artėjant prie Rotmano darėsi aišku, kad kursas pilnės kokiais 15 - 20 laipsnių, ir kad stakselis darysis per mažas - priimamas sprendimas keisti jį didesne bure; keliam genują Nr.2, atkrentam, ir pradedam plaukti ~6 ir daugiau mazgų greičiu. Bet ir vėl - artėjant prie Pilypo, vėjas truputį kyla, stabilizuojasi, ir vėl matom, kad burė laviruotei bus per didelė, dar kartą keičiam, dabar jau į kovinį vidutinių ir stipresnių vėjų stakselį. Manevras vėl pasiteisina - laivas švelniai ir greitai eina per naktines bangas, artėdamas prie Nidos švyturio, įgula kantriai sėdi ant borto, periodiškai žvilgčiojam į kompiuterio monitorių, stebėdami savo trajektoriją ir "naviguodami" link kito ženklo. Jau esant nebe toli Neringos kranto ir suvendavus, plaukiant dešiniu halsu, švelniai ir lengvai, bet užtikrintai, esame sustabdomi - tinklas, be vėliavėlių, be plūdurų; kaip buvo sakyta - "kaip į vatą". Tačiau kol surandam futštoką, kol susiruošiam išsivadavimo operacijai, laivas pats išeina... jau rodos, kad normą įvykdėm - viena sekluma, venas tinklas, aušra ant nosies, gal pakaks? Bet kur tau - už kelių minučių šūksnis "Tinklai, vendas!", ir bekompromisės įgulos šaunumo įrodymas - laivas sukasi, stakselio šotas atleidžiamas, pertempiami bakštagai, visi sėkmingai perbėga į naują antvėjinį bortą, ir suvenduojam vos keli metrai nuo tankios ir painios plūdurų ir tinklų voratinklio raizgalynės, į kurią, matyt, būtume sėdę rimtai. O čia jau lyg ir ženklas kurse - ruošiamas spinakeris, nes pirmaujantys laivai drąsiai ir greitai su jais plaukia, negalim ir nenorim jiems nusileist. Bet čia ir išplaukia žymusis Susaninas iš vidaus vandenų direkcijos - nors einam "pagal kompiuterį", boja, pasirodo, yra kokiais 300-400 metrų kitoj vietoj, nei nurodyta... Krentam, atsileisdami bures, ir praradę porą minučių, bet pikčiausia - tarsi patys apsirikę. Tiek to, keliam spinakerį, ir važiuojam - tuo metu pradeda švisti, prie Nidos buvęs fordevindas ir 3 m/s pamažu, Neringos kranto linijos dėka keičiasi į bakštagą, vėjas, tolstant nuo kranto, taip pat atgyja, už įžymaus Bulvikio rago pradedam važiuoti nuostabiai gražiai - laivo diferentas gražiai paskirstytas, nosis kiek žemiau už transą, lengvas krenas į pavėjį, ir maksimalus išvystytas greitis 8,33 mazgo pagal lagą. Ir gaila, kad ta kranto linija vis sukasi, kursas vis aštrėja - taip smagu būtų tokiu bakštagu ir grįžti!..
Didįjį spinakerį išnešam iki buvusio povandeninių laivų uosto, toliau nebėra prasmės - per dažni bročingai ne kiek priededa, kiek atima greitį. Prieš jį nusileidžiant, vėl perkabinam stakselį į antrą genują, nes kursas visgi pilnas, nuleidžiam spinakerį, pasikeliam genują. Važiuojam toliau. Prie Kiaulės Nugaros - atvirkščias vaizdas - kursas vėl pilnėja. Norint išlaikyti konkurenciją, vėl reikalinga pavėjinė burė; šįkart keliam genakerį, nors kaip tapo aišku krante, galėjom ir AP spinakerį, mūsų mielą Kuzmyčių, pasikelti. Bet vis vien tai didesnė (dvigubai) burė už genują, todėl visai smagiai ir buriuojam su ja link finišo, kuris, Smiltynei užstojus vėją, artėja ne taip greit kaip norėtųsi, bet tikriausiai panašiomis kaip visiems sąlygomis. Finišuojam 7,24 ryte, ir, susižinojus konkurentų finišo laikus, lieka vienintelis klausimas - kokio ilgio distancija? Mat prieš pat startą keletas regatos dalyvių išreiškė nepasitenkinimą per ilga distancija, surinko parašus, ir nubalsavo, kad ji būtų trumpesnė, bet, kaip jau pas mus įprasta, kokio ilgio yra atkoreguotas maršrutas, niekas nesiteikė prasinešti. Visus klausimus ir abejones išsklaido per piet atsiųsta kolegų SMS žinutė - "Jūs pirmi... Sveikinam." Sveikinam ir jus, su prizine vieta, ir su gražia ir gera regata ir jos rezultatų atšventimu. 15 suaugusių 'baraka', pasirodo, išlaiko.