Visiems, norintiems būti gerais įgulos nariais, skiriama (ne pažodžiui versta iš anglų kalbos, su numanomu Deivido Flaino sutikimu).
Ką Reiškia Svoris
Tai, kur tu esi laive, visada yra didelis faktorius jachtos greičiui. Visada, visais kursais. Suprask, ir prisimink: greičio padidėjimas 1% plaukiant 6 kts greičiu (iki 6,06 kts), per 12 jūrmylių distanciją sudaro 1,2 minutės pranašumą; plaukiant 5 kts – 1,4 minutės. Vieno vidutinio svorio žmogaus svorio pernešimas ant borto, kai buriuojama pasvirusiu kyliu (vimpelinio vėjo kryptis nuo ~120° ir mažiau), padidina 30 pėdų jachtos greitį 0,1 kts. Dar neatrodo įtikinamai? Kitais žodžiais kalbant, jei visa 4 – 5 žmonių įgula sėdi ten, kur reikia, ir taip, kaip reikia, per 12 jūrmylių distanciją galima laimėti ~8 – 10 minučių, palyginus su tuo, jei tie patys žmonės yra bet kur kitur.
Kur Reiktų Būti?
Kaip jau kalbėta, maži patobulinimai gali labai daug.
Kaip reiktų krenuoti, norint tai daryti maksimaliai gerai?
Krenavimo jėga
1. Tegu krenuoja visa įgula.
2. Krenuojam, kaip reikia - juk tai sportas, per kančias - į žvaigždes.
Kur yra tas stebuklingas taškas, kuriame reiktų būti, kai krenuojama, priklauso nu daugelio dalykų – vėjo greičio, jachtos greičio, bangavimo, vairininko poreikių, jachtos dizaino. Dauguma lenktyniaujančių jachtų pakankamai aukštai banguoja nosimi, ir mažai juda transu, todėl dažniausiai svoris yra reikalingas priekyje, bet niekad toliau už vantus. Tai reiškia – nešam savo subekvatorines juostas iš kokpito, kai tik ten jūsų nereikia! Gana nesunku įsiviazduoti geriausią savo buvimo vietą pagal šį paveikslėlį:
Įsivaizduojamai vėjas pučia iš dešinės, t.y. jachta plaukia dešiniu halsu. Tada zonoje „1“ reiktų būti, jei vėjas yra silpnas, iki ~3 m/s, o kai jis stipresnis – reikia keltis į plačiąją „2“ zonos dalį, abiem atvejais – rodyklių kryptimi.
Ir dar – gera įgula visada pati reaguoja į vėjo susilpnėjimus, škvalus, ar greičio pasikeitimus – po vendo reikia jachtai suteikti pavėjinio kreno, lygiai kaip ir nurimus vėjui, o per škvalus atidirbti, kad jachta plauktų kuo lygesniu kyliu.
Pagalba Vairininkui
Kai jachta laviruotėje plaukia per daug pavirtus, sudėtinga yra ją išlaikyti kurse, bet to, vairas darosi „sunkesnis“. Todėl vairininkas turi gerai ir greitai sutarti su įgula dėl posvyrio kampo. Kai tik jachta įgauna greitį, jos krenas į pavėjį turi būti minimalus, tuo siekiant geriau stovėti kurse ir mažinti dreifą. Pirma greitis, paskui krenavimas. Jachta tampa panaši į įsibėgėjusi traukinį, kai ji plaukia teisingu krenu ir diferentu – ją sunku stabdyti ir lengva valdyti (kaip per bėgius – kur nusuksi?..) Todėl įgula turėtų jausti tai, ir reaguoti į greičio ir kreno pasikeitimus – nurimus vėjui ar apmažėjus greičiui, leisti jai pasvirti ir truputį panardnti nosį, o pakilus vėjui, ar padidėjus greičiui ir krenui – grįžti į antvėjinį bortą, ir kiek labiau į galą, kad nosis neužsikastų bangose.
Plaukiant pavėjui, svoris taip pat turėtų būti labiau priekyje, kaip ir per silpną vėją. Jei papuolėm į duobę, reikia leisti jachtai pasvirti kiek į pavėsį, išlaikant bures reikiamoj pusėj. Tačiau pradėjus „eiti“, naudinga yra turėti antvėjinį kreną, kokius 5 – 8 °. Esant stiprokam vėjui, svoris pernešamas labiau į galą, tačiau ne drastiškai, nebent planuojama glisuoti – tada reikia saugoti, kad nosis neužsikastų, ir jachta nepapultų į bročingą.
O dabar – skaudžiausia dalis, bet visgi. Esant štiliui ir nepatogiai bangai, pavėjui ar laviruotėj, bus plaukiama greičiau, jei visi, kas neįtraukti į tiesioginį darbą, sėdės kajutėj, priekyje ir pavėjy. Suprantama, vaizdelis viduj prastesnis, bet užtai galima užkąsti (jei prieš tai dar buvo kas nors išgerta – bet ne per daug!..)
Judėjimas Žudo Greitį
Visada, vykdant savo pareigas laive, stenkis nepamiršti, kad bet koks tavo svorio perkėlimas iš reikiamos vietos žudo greitį. Apgalvok viską, ką turi padaryti, taip, kad reiktų kuo mažiau judėti (vaikščioti) jachtoj. Daugumoj atvejų darbas gali būti atliktas sėdint ant borto, t.y. krenuojant. Pavyzdžiui, esant stipresniam vėjui, nebūtina eiti į kokpitą ar tuo labiau į pavėjinį borą, kad išleisti spinakerio falą ir atotampas prieš keliant spinakerį – jie pasiekiami ir nuo borto, tik reikia paprašyti tai atlikti arčiausiai ar patogiausiai sėdinčiojo.
Tobulam pasaulyje, visi darbai jachtoje galėtų būti atliekami kaip per sprogimą – visi įgulos nariai staiga išsiblaško, padaro kiekvienas savo darbus, ir vėl sušoka į tas pačias vietas, kurios dar gali būti šiltos, jei buvo greit apsisukta. Ir sustingti – jachtai patinka nurimti po bet kokių manevrų.
Prioritetai
Pereinam prie kito svarbaus faktoriaus norint laimėti lenktynes – prioritetų. Kuo daugiau lenktyniausi, tuo paprasčiau ir aiškiau bus suprasti, kurie dalykai yra būtini ir neatidėliotini, o kurie gali palaukti. Pavyzdžiui – kai keliamas spinakeris, ar būtina tuo pačiu metu atleisti groto kaningemą, šotinį kampą, ir achterštagą? Atsakymas – ne. Svarbiausia yra pakelti spinakerį ir pradėti leistį stakselį, jei spinakeris dar „nedega“. Tada, kai pagrindinės burės yra gerai atreguliuotos, reikėtų aprimti, ir leisti laivui įsibėgėti, o tada jau reguliuoti likusius dalykus, kaip kad groto pilvas. Atmink tai prie kiekvieno ženklo. Prie pavėjinio ženklo visiškai nebūtina pulti nurinkinėti spinakerio giko ir kitos įrangos tuo pat metu, kai jis yra apsukamas (jei iš kart po to nebus vendo, žinoma). Geriausia būtų susėsti ant borto, paliekant vieną žmogų sutampyti burių, atsistoti į kursą, ir įgauti greitį. O tada jau nuspręsti, kada geriausia sudėti spinakerį, surinkti falus, ir t.t.
Turėkim Planą
Lenktyniaujant yra keturi pagrindiniai manevrai: vendas, halsas, burių kėlimas ir nuleidimas. Susikurkim planą savo laivui, ir įgulai. Jame turėtų būti kiekvieno įgulos nario darbas konkrečiam manevrui. Tobulos schemos nėra – detalės turėtų būti išdirbamos treniruojantis. Tai, kas dirba ant mūsų laivo, mūsų įgulai, ir yra tinkama. Ir tai, kas yra nuspręsta, turi būti žinoma visiems, ir vykdoma. Tada netgi pasikeitus vienam įgulos nariui ar keliems, jiems gali būti lengvai nurodomos jų pareigos ir darbai, ir vėl visi bus įtraukti į veiklą ir žinos, ką ir kada daryti.
Imamės Iniciatyvos
Galiausia, norint tapti roko žvaigžde, ar tiesiog geru lenktynių įgulos nariu, turi išmokti ir nebijoti imtis teisingos iniciatyvos. Kai įlipi į laivą, žinai, kad burės turi būti patikrintos, virvės tvarkingos, ir įranga paruošta naudojimui. Visa tai galima padaryti be atskiro paliepimo ar prašymo. Išplaukus į distanciją, paprašyk kapitono, kad suteiktų visą reikiamą informaciją, kurios dar nežinai – kokia distancija, starto procedūra, ženklai, finišas... Jei įmanoma, vertinga būtų praplaukti tais kursais, kuriais ruošiamasi lenktyniauti, kad žinoti, kokias bures ir kada gali tekti kelti. Taip pat verta pasiruošti spinakerio įrangą prieš startą iš reikiamo borto.
Pagalvok pats sau. Artėjant prie priešvėjinio ženklo, įvertink, kiek laiko reikia paruošti spinakerį, pasitark su kitais, ir nerk į kajutę jo paimti. Reaguok į škvalus ir duobes, krenuodamas atitinkamai. Stebėk tą distancijos dalį, kuri vairininkui ar taktiku yra nematoma, ir sakyk, kas ten vyksta neįprasto. Tai jokiu būdu neturi būti nenutrūkstamas žodžių srautas, nes per daug informacijos yra taip pat blogai, kaip ir per mažai. Todėl vertėtų dėstyti trumpai, aiškiai, ir po vieną vienu metu.
Nepamiršk priminti vairininkui, kad gera įgula ne gaunama, o išmokoma. Būk tikras, kad buriuoji su tuo, kas vertina aistrą ir tikisi išmokti buriuoti geriau. Geras vairininkas turi gyslelę iš kiekvieno įgulos nario išgauti tokios naudos, apie kurią net jis pats ne visada žino, ir tuo pačiu parodyti, kad kiekvienas laive yra reikalingas. Jis dažnai klausia tavo nuomonės apie burių reguliavimą, taktiką, greitį (netgi jei galiausiai praignoruoja tavo nuomonę). Vairininkui turi rūpėti, kad visi įgulos nariai žinotų distanciją, mūsų pačių taktiką, ir planą. Bendra nuotaika ir požiūris į reikalą sukuria atsakomybės jausmą už rezultatą ir skatina imtis iniciatyvos ten, kur jos reikia.
