Paršelis

Buriuoti šaltyje yra privalumas, jei lyginti su neburiavimu apskritai. Nes neburiuoti ateina sezonas, ir norisi išnaudoti visas paskutines progas, kad iki pavasario nespėtum visų manikiūrinių nagų nusigraužt.
Galima pasakyt, kad nėra jau toks baisus tas oras, ypač jei tenka padirbėt ant denio ar kokpite - daug niūriau ir, kas tikriausiai svarbiau, - žvarbiau yra sėdėti nejudant, net jei vėjas ir silpnas, nes tas judesys šildo. O geriausia - dalyvauti varžybose, nes azartas ir adrenalinas šildo dar labiau.
Kaip sakė vienas dėdė, ir tai buvo gana senai, po dalyvavimo vienose iš Kuršmarių - "ne carskoe eto delo". Matyt, jis buvo savotiškai teisus, bet kadangi mes "v cari ne zapisyvalis", praleisti paskutinės regatos neturėjome teisės.
Būtų nuodėmė nepaminėt besikeičiančių rudeniškų orų, nekaltinant prognozės, nes ji čia ne prie ko, bet pirminis planas neturėt vėjo, paskui - turėt jo į nugarą, nes šaltas, paskui - į nosį, bet vis dar šalto, baigėsi visokiu vėju daugmaž iš vienos pusės, bet gan ryškiai besisukinėjančiu. O dar - su lietum, blogu matomumu, didele, senai matyta tokia banga mariose.
Iš per didelio noro nešalt ir nesitaškyt mariose, nes matėsi, kad oras ten būtent taškymuisi, vos nepavėluota į startą - tiksliau, pavėluota, bet tai jau taktinė klaida, o ne strateginė; burzgėm su varikliuku per deltą su puse greičio, prisimenant praėjusių dienų patirtį, kad visada būdavo išplaukiama per anksti, o dar laiko pridėdavo nuolat nukeliamas dėl kitų vėluojančių startas. Šįkart taip nebuvo - išplaukiant matėsi, kad marios nejuokauja, taigi, neturėtume ir mes, plaukdami su trečdaliu apsukų, bandyti likimo ir žiūrėti, išmes mus iš siauro farvaterio, ar ne - duodam "anglių" (kas, beje, labai panašu į tiesą, nes kapitalinio besiprašantis variklis kartais meta solidų dūmą), ir per bangas lipam jau vos ne pilnu greičiu. Savo žodžio laikėsi pathfinderis, kuris ir turėjo duoti startą - viskas vyko bemaž sekundžių tikslumu, gaila, kad ne mums, o jiems - besisukinėdami nuo bangų ir mesdami atliekamą svorį iš organizmų, pavėlavom į startą. Tai dar ne tradicija, bet jau apmaudus dėsningumas - vėluot į vidutiniškai kas antrą startą. O ten, ant starto linijos dar įdomiau - ar tai bulgarų armija buriavo, ar žydų, bet kur kairė, o kur dešinė suprast buvo tikrai sudėtinga, o ir Afrikos kelių eismo taisyklės su moto "didesnis - teisus" mums negaliojo, todėl tiesiog stengėmės išnešti sveiką kailį, paliekant pasiaiškinimus krantui. Krantas juos priėmė.
Smagi pirma laviruotė pučiant iki 25 mazgų vėjui. Kas pralošta ant starto - pamažu atlošinėjama, tik kad laivo greitis didesnis nei to atlošinėjimo, į ženklą ateinam antri iš savo grupės, ir iš bendros krūvos irgi kažkur priekyje. Karštligiški pamąstymai tema "nachrena popu bajan" t.y. kelt ar nekelt spinakerį baigiasi sprendimu "nepanešim..." (nors, kaip paskui pergalvojom - būtumėm), ir gan smagiai važiuojam žemyn į Pilypą be jo. Didieji kiek pabėga, mažieji - atsilieka, Dariukas sudrasko skolintą (?) genakerį, paneša spinčių, meta... Ženklas, ir atgal į viršų. Pradėjus laviruoti, gan ženkliai sukasi vėjas, pamąstę, ar čia laikina, ar taip ir liks, priimam sprendimą plaukt tuo halsu, kuriuo mokė Elvstriomas, ir neapsirinkam - vėjas netrukus apsisuka, ir sukasi dar labiau nei buvo prieš tai. Bet tuo pačiu ir rimsta. Į ženklą atvažiuojam geresnėj pozicijoj nei buvom prie apatinio, bet su aiškia situacija to, kad prie 20 mazgų vėjo su spinakeriu pralėkt nepavyks. Keliam pastarąjį, ir kiek išeina, mėginam išnaudot ir silpno vėjo privalumus prieš didesnius laivus; nors latvių RS'as mus ir lenkia, bet daro tai kildamas ir vėliau jam tai atsirūgsta - kol grįžta iki generolo kitu halsu, mes vėl priekyje, o mes savo ruožtų PER APAČIĄ lenkiam Rondo (33 pėdos) ir Tojaną (35 pėdos). Visą laiką vyksta Kirkės medžioklė, kuri kažkokiais mums nematomais momentais pabėga, o paskui mes ją įtemptai bet užtikrintai vejamės. Pavijom ir šiuo kursu kažkiek.
Imam ženklą, ir iš didelio entuziazmo persitempiam bures taip, kad ir RA, ir Rondo eina pro mus iš visų pusių. Lengvą paniką apmalšinę atleistais šotais, įgaunam greitį, ir tuos pačius du laivus jau lenkiam mes. Tiesa, RA vėliau kiek atitrūko, bet ne tiek jau ir daug - vos sekunde ant finišo linijos. Pasirodo, gera savybė yra sugebėt mokytis - stiprėjant vėjui, iš laivo sugebam išspaust tai, kas anksčiau atrodė vos ne utopija, ir su RS'u lenktyniaujam kaip lygus su lygiu esant iki 17 mazgų vėjui (žinoma, tai ne lietuviškieji, nublizginti, nustyguoti, apnorsuoti..., bet iš esmės juk toks pat, už mus didesnis laivas). gal būt būtent šio mūsų verto konkurento buvimas šalia neleido atsipalaiduot, o suteikė tą greičio ir taktikos barjero aukštį, kurį reikėjo paimt, norint iki rezultatų paskelbimo išsaugot viltį kovot dėl pirmos vietos. Kova baigės su teisėjų švilpuku, kaip jau minėta, pralošus RA dėl pora sekundžių per anksti padaryto vendo. Gerai, kad ne monotipai...
Perskaičiavus rezultatus paaiškėjo, kad pergalę lėmė sėkmė - kitaip pavadinti 9 sekundžių persvaros liežuvis nesiverčia ir pirštai per klavišus nesusibarbena. Bet, kaip sakė Žeglovas...
Pasisekė.