Kaip bebūtų, ir povandeniniai laivai yra laivai. O laivai traukia ne berniukus (nes berniukus traukia visai kas kita), o vyrus. Ir kaip visuose laivuose yra panašumų - yra ir skirtumų.
Pažįstu vieną žmogų, kuris laisvai - ir kaip tik vietoj pasakymas - užsimerkęs, - miega forpike, nors tai ir labiausiai kalatuojama vieta visuose laivuose. Tik povandeniniam laive turbūt nelabai jam išeitų - nes po vakarėlių labai reikia "fortkę" palikt pravirą, o kai, dirbdamas po vandeniniam laive, darbo vietoj "fortkę" palieki pravirą - ir į tamsiąją ilgam uždaro... Bet jachtoj geriau - labai dažnai ten kapitono kajutė būna, kai jau uoste susiruoši miegot - ir durys užsidaro, ir liukas atskiras, į dangų. Legalus, be tamsiosios, taipogi.
Pasirodo, kad ir pietaujam dažnai mes, buriuotojai, kaip povandenininkai - prie atlenkiamų staliukų. Ir ant apatinių gultų sėdėdami, nes viršutiniai tik dideliuose "vagonuose", kaip "Lietuva", būna.
Ir gultais tais pačiais tenka dalintis, ypač lenktyniaujant - kad antvėjiniam borte miegot, ir tuo pačiu ne tik miegot, o ir krenuot, kaip kareiviui: Солдат спит, служба идет. Bet - jei esi drąsus ir racionalus, gali vienas plaukt, ne taip, kaip "podlodkėj" - galėsi visus gultus užimt. Norėčiau pažiūrėt į submarine-single-handed-sailor'ių ašai...
Ir kas tiesa, tai ne melas - jachtoje, esant viduj ir buriuojant jūra, privalu laikytis. Kažkada teko dideliu keltu plaukt, tai irgi savotiškas jausmas - rodos, labai nesupa, bet tiesiai eit irgi nesigauna. (Tada ir užsinori po vandeniu, tik kad jachtoj to nesigauna padaryt - ramu, tylu, nei supa, nei kalatuoja.)
Bet eit ar stovėt - dar viena. Visai blogai, kai dar kažką veikt reikia viduj laivo besant - kambuzas juk ne kaip le'storano (citata...) virtuvėje, tiek virš, tiek po vandeniu. Sako, ir prisiriša žmonės, t.y. kokai, norintys įgulai karštu srėbalu įtikti. Ot gerai mums, praaugusiems - galva į lubas įsiremi, ir, kaip rusai sako, tretja točka opory gaunasi jau. O piataja točka gauni atsisėst ten, kur atsisėst šiaip ne labai gaunasi - galjūne. Beje, normaliuose laivuose (ne tuose, kur be 6-ženklių kainų žydiškais pinigais neprieisi) ir tas vos vienas būna. Bet užtai kaip skanu (pardon, damos) per bortą neseniai alų išgertą išleist - stAčiai romatika. Turbūt todėl povandenininkams vyną ir duoda, ne alų - ne taip dažnai per bortą varo. Ir dar - šokoladą. Kaip ir jachtoj - nes irgi reikia kalorijų, dėmesio, ir gliukozės proteliui, kad reikiamu momentu nepavestų.
Romantika baigias, kai užpučia neblogai - taško taip, kad nebesupranti, kaip Rževskis - lietus čia, ar vėjas... tačiau jei tai ne bėda, jachtoj bet kada gali į "kiemą" išlyst - į kokpitą. O jei dar ketini apsidairyt, ir nežioplinėt per tuos ceisus 7x50 žiūrėdamas - kap-pad'ą gali greit užsitarnaut.
O kap-pad'as - jau jėga... Nors, jei gerai paėmus, iš tiesų reikia gerai sutart su visais, be principų, ir be problemų. Jei karo metais povandeniniai laivai patys slepias - mūsų jachtos, kad ir kiek turėtų įrangos, instrumentų ir "priborų", atsitikus nelaimei atrodys tokios niekam nematomos ir nepasiekiamos, kaip tos povandeninės valtys. Ir beliks tik savo rankomis pasitikėt, ir sėkme.
Keista, kartais matau save tarsi iš šono, o kiti žmonės ne kartą yra stebėjęsi - iš kur toks mąstymas, (atseit) patirtis, susidomėjimas tokiais dalykais, kurių nei matęs, nei čiupinėjęs nesu. Gal teisus buvo Einšteinas, tas, kurias Satrebla, sakydamas, kad fantazija yra svarbiau už žinojimą? Bet vis tiek jaučiasi pagarba jūrininkams, jūreiviams, buriuotojams, povandenininkams. Kitiems rimtiems vyrams - taip pat, bet kažkodėl jūra - pirmoj vietoj.
Gal tai Zeitgeist'o forma ar atmaina, bet gaila visų, kurie tom subinėm trinasi, ir ne dėl malonumo, o dėl reikalo kažkokio.
Gerai, kad kažkas bent aprašo - vis daugiau sužinom, o kas ne kvailas - ir išvadas pasidarom.
Pabaigai -
ДДТ-Капитан Колесников
p.s. kaži, kiek tų panašumų ir skirtumų gavos?..
