Kaip greitai bėga laikas... Skamba kaip romanso pradžia :) O pasirodo, kad tai - pabaiga. Užbaigtas sportinio buriavimo sezonas, nes visa, kas vyks vėliau, bus tik paskutiniai kruiziniai šių metų plaukiojimai. Ir labai malonu, kad užbaigtas jis skambia gaida.Praėjusį savaitgalį vyko antroji "Marių Burių" regata. Po pernai metų dalyvių gausos sunku buvo tikėtis, kad šiemet jų bus dar daugiau. Tačiau atsitiko kaip tik taip - pusantro karto daugiau jachtų panoro paburiuoti rudenėjant nei pernai!.. Tikriausiai tai yra geriausias pripažinimas organizatoriams, vietai ir atmosferai, tvyrančiai ore Mingės kaime.Bendrai kalbant, labai įdomus ir patrauklus regatos formatas. Dar pernai sau užakcentavom, kad plaukimo ilgis arba trukmė yra patrauklus - per porą-trejetą valandų nespėji pervargti, bet užtai starto adrenalinas ir finišo palaima būna patiriamos, kas netingi, spėja ir pasportuoti, ir bures pasikaitalioti, ir Neptūną užsveikinti, kas tingi - visu tuo pasigrožėti plaukiant kartu su laivynu. Be to, reikia pagirti teisėjus už supratingumą - atsižvelgiant į oro sąlygas ir vėjo kryptį, distancija parenkama labai vykusiai, nes tenka paburiuoti įvairiais kursais ir greičiais. Ir netgi starto procedūra, kurią daugelis linkę kritikuoti, nėra tokia jau prasta - yra signalas, laikas pradeda eiti, ir tereikia pačiam nepramiegoti, kada lėkti pilnomis burėmis. Mes pramiegojom visus tris kartus, gėda... Bet iš kitos pusės žvelgiant - visus tris kartus kažkaip pasisekdavo prašokti pro sangrūdas, susidūrimus ir nesusipratimus tarp kitų jachtų, ir po poros minučių atsidurdavome praktiškai idealiose pozicijose link artimiausio ženklo. Akivaizdus to pavyzdys - trečias plaukimas, kai nuo starto tikriausiai vieninteliai sugebėjome vienu halsu pasiekti I ženklą (gal dar Vilma?). Bet apie tai - vėliau.
O pirmąjame plaukime pasirodėme pavyzdingai - nors ši regata ir nėra vadinama "pačia sportiškiausia iš regatų", kiekvienas ribas užsibrėžia pats. Taigi, dar prieš starto liniją (gaila, kad po starto signalo) pasikeliame genakerį, ir pasileidžiam link I ženklo. Po truputį, bet užtikrintai išsiveržėm į tokio laivyno priekį, kas garantavo lengvesnį gyvenimą laviruotėje, po kurios II ženklą aplenkėm 4 vietoje. Artimiausias ir aršiausias konkurentas - Samsas, kokių 3oo-4oo metrų atstumu pavėjui, ir jau su spinakeriu. Pradėjom kelti savąjį, dėl objektyvių priežasčių tai buvo Kuzmyčius. Pasikėlę - pradėjome važiuoti, ir apvažiavom Samsą. Tada iš paskos pradėjo artėti Tojana, kuri matyt primiršo, kad kultūringi greiti laivai lėtuosius lenkia iš pavėjo, o ne užlipa ant jų su savo gigantiškais buringumais... Būtų "tiek to", jei ne dar vienas akibrokštas - įpylėm į tinklus, kuriuos ta pati Tojana prieš 1o sekundžių sėkmingai praplaukė (tikriausiai 7 tonos svorio padarė savo). Taigi - Samsas vėl pabėgo, ir finišavom 5 vietoje, kuri, perskaičiavus laiką pagal Stabinio išlyginamąją formulę, tapo antra. Visai neblogai! Patvirtindami, kad tai yra tikrai visai neblogai, ir kad tikras džiaugsmas yra ne vieta, o laikas ir žmonės, kurie tave supa, buvo atidarytas, išlaistytas ir išgertas pirmas iš trijų šampano butelių (mes ne prietaringi, o įžvalgūs - pasiėmėme po butelį kiekvienam etapui). Nusileidom bures, ir - į uostą. Vietiniame Nidos supermarkete buvo vėlgi įžvalgiai (ką kitą dieną netruko patvirtinti išvargę ir ištroškę Samso vyrai...) pasipildėme provizijos atsarga, ir sėdome pietauti. Desertui buvo be meilės bet su sugebėjimais iškeptas obuolių pyragas.
Antras plaukimas - liaudiškai tariant tramvajus, bet įdomus: į I ženklą gavosi savotiška laviruotė, apribota tinklų, seklumų ir jachtų gausos. Kadangi Bulvikio užkariautojų titulas nepereinamas, tai iki jo plaukti nebebuvo reikalo - aplenkti reikėjo vieną boją arčiau jo, ir į Nemuną. Vėjas - 6 - 8 m/s, kryptis nuo 1oo iki 7o tikrų laipsnių. Neskaitant gigantų (Baltas - 39 pėdos, Tojana - 35 pėdos, Marius - 33), Samsas - vėl priekyje mūsų. Pradėjome taktinę kovą... Per viršų pervažiuoti jis neleis, taigi - metamės žemyn (kaip ir reikėjo tikėtis, jiems tai buvo siurprizas). Tada palengva, palengva kasamės į priekį. Kuo arčiau Pilypo, tuo mažiau vėjo, ir tuo didesnis mordevindas. Ir nors venduoti neteko, taip aštriai į vėją dar gal neteko plaukti. Jau už Pilypo susikeitėme vietomis - mes į viršų, Samsas - tiesiau į finišą. Bet mums kito kelio nebuvo, norint aplenkti, reikėjo kažką daryti. Išnaudojus srovę pakilti aukščiau į vėją, pradėjom matyti Samsą artėjantį. Bet - jie irgi ne iš kelmo spirti: užkildami, pradėjo spausti mus iš farvaterio. Supratus, kad geriau pralošti vieną vietą, nei apsigyventi Nemuno deltoje, dar kartą prakritom... Nors likus iki finišo kokiems 5oo-6oo metrų tai atrode savižudybe, nekėlėme panikos. Įgula krenavo kaip olimpiadoje, mažindami netgi oro pasiriešinimą ir keldami visokias erzinančias emocijas konkurentams, ir pradėjome paskutinį 4 vietos šturmą. Po centimetrą, po laipsnį, po bangelę, (po taurelę)... Du finišo signalai su sekundės intervalu, ir mes - ketvirtoje vietoje!.. Ta proga atidaromas antras šampano butelis, kurio keletą purslų nupūtėme ir ant pralaimėjusio Samso bortų. Toliau - oficialioji dalis, kaip sakė ЛВЗ viršininkas: rūkyta ir ant grilio kepta žuvis, užkandžiai, gėrimai, kaimo kapela, gitara, mėnesiena (nepamenu, ar buvo...), gultas, lieptelis (vietoj tualeto), vėl gultas, vėl lieptelis, vėl gultas, rytas, sintetufkė... Nauja diena!
Ir rezultatai - po pirmos dienos esam pirmoje vietoje, nes tas finišo spurtas į Nemuno deltą perskaičiavus rezultatus pavirto pirma vieta antrame plaukime. Artimiausioje ateityje - olimpinė distancija, kuri, dėl aplinkosaugininkų reikalavimų iš Krokų lankos buvo perkelta į marias. Plius prie to - išlyginamasis laiko koeficientas tam etapui. Taigi, jei du etapus plaukėme nors panašiai įsivaizduodami (tiksliau, galėdami įsivaizduoti, nes lenktyniavom daugiausiai fiziškai, o ne pagal perskaičiuotą laiką), tai trečią plaukėme tiesiog siekdami būti pirmi. Beveik pavyko.
Kaip jau buvo minėta, startą pramiegojom. Bendrai kalbant, per du metus šioje regatoje tik vieną kartą sustartavom taip, kad buvo gaila jog kiemo draugai nemato - praėjusiais metais antrą etapą. Bet ir po šio starto pabandėm kilti kiek įmanoma, ir tai davė vaisių - I ženklą aplenkiam antri, II - vėl antri, ir taip iki pat finišo. Dabar truputį keista, bet taip jau išėjo, kad per olimpinę distanciją nepadarėm nei vieno vendo (išskyrus sukantis apie III ženklą), bet trumpos lenktynės buvo kupinos veiksmo ir įtampos. Taip jau išėjo, kad tai buvo geriausias mūsų finišas fiziškai - antra vieta po Mariaus. Bet faktiškai - jokia, nes etapas nebuvo įskaitytas dėl problemų kompiuteryje ar dar kažkur. Todėl ir rezultatai nuo šeštadienio liko nepakitę... Gal tai dar vienas argumentas, kad jei regata - pusiau sportinė, tai ir džiaugiamės pasportavę, o rezultatai ne tokie jau ir svarbūs (aišku, bepigu džiaugtis, kai pirmi likom, bet vėlgi - po šio etapo atidarėm dar vieną, patį didžiausią, šampano butelį, kurį taip pat sėkmingai išlaistėm-ištaškėm-išgėrėm, kas parodo mūsų tikrą požiūrį į šią regatą - geriausia, ką gavome, buvo dalyvavimas joje su gera kompanija). Po to - grįžimas pirmiems į uostą (su varikliu, bet per upę laviruoti su savo grimzle ir be šeštadienį prarastos sveikatos nebenorėjome), kompanijų apsilankymai, pyrago pribaigimas, pasidalinimas įspūdžiais, apdovanojimas, išsimaudymas šaltoje Minijoje, kelionė namo...
Ačiū likimui, kad viskas taip išėjo. Kadangi daugumoj savo esame ateistai ir manom, kad likimas - mūsų rankose, ačiū toms rankoms: A.P., A.S., ir R.S.
Taip pat ačiū tiems, kurie buvo kartu visus šiuos metus - tyčia nevardinsiu, nes manau, kad kiekvienas prisilietimas prie jachtos buvo svarus, dalyvavimas regatoje - prasmingas, o moralinis palaikymas ar palaiminimas iš viršaus daryti tai, ką darėm - kartais dar svarbesnis ir svaresnis, nei fizinis darbas ar materialinė parama, už kurią taip pat - didelis dėkui.
Visiems, kas dar buriuoja - gero vėjo!
